Servitutas
Praktikoje būna atvejų, kai norint tinkamai naudoti daiktą, reikia naudotis ir kitu daiktu. Tokiais pavyzdžiais gali būti naudojimasis svetimu žemės sklypu norint patekti į viešąjį kelią, vieno
statinio konstrukcijų atrėmimas į kitam savininkui priklausantį nekilnojamąjį daiktą. Todėl Civilinis kodeksas nustato daiktinę teisę – servitutą. Išskyrus atvejus, kai servituto nustatymo pagrindas yra įstatymas. Servitutas, kaip daiktinė teisė, gali būti apibrėžtas dvejopai:
1) teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu);
2) daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatytas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.
Servitutas gali būti nustatomas tik nekilnojamajam daiktui. Servituto turinį sudaro servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės. Servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui. Servituto turėtojas, įgyvendindamas servituto suteikiamas teises, privalo nepažeisti kitų savininko teisių. Nustatant servitutą, gali būti nustatyta prievolė statyti statinius, sodinti augalus ar atlikti kitus darbus, kurie yra būtini servituto teisėms įgyvendinti.
Jeigu norint normaliai naudotis servituto suteikiamomis teisėmis yra būtina remontuoti ir kitaip tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą, servituto turėtojas privalo visa tai atlikti laiku ir tinkamai, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Tais atvejais, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo daikto savininkas, pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą tenka abiem subjektams, proporcingai naudojimuisi daiktu, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip.
Padalijus tarnaujantįjį daiktą, anksčiau nustatytas servitutas lieka galioti visoms tarnaujančiojo daikto dalims, išskyrus atvejus, kai daikto padalijimo metu servitutas galiojo ar buvo nustatytas tik konkrečiai tarnaujančiojo daikto daliai.
Padalijus viešpataujantįjį daiktą, anksčiau dėl jo nustatytą servitutą išsaugo visos viešpataujančiojo daikto dalys, išskyrus atvejus, kai daikto padalijimo metu servitutas galiojo ar buvo nustatytas tik konkrečiai tarnaujančiojo daikto daliai. Viešpataujančiojo daikto padalijimu negali būti labiau suvaržytas tarnaujantysis daiktas (kelio servituto atveju visi padalyto daikto savininkai turi naudotis tuo pačiu keliu, kuriam nustatytas servitutas). Servitutų rūšys. Civiliniame kodekse skiriami tokių rūšių servitutai:
1) kelio servitutai;
2) statinių servitutai;
3) kiti servitutai.
Kelio servitutai yra numatyti tokie:
1) kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis pėsčiųjų taku;
2) kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto - priemonėmis;
3) kelio servitutas, suteikiantis teisę varyti galvijus.
Kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis pėsčiųjų taku, suteikia teisę eiti pėstiesiems, važiuoti dviračiams, neturintiems variklių, ir vesti už pasaito galvijus. Šiam servitutui gali būti nustatomos papildomos teisės arba apribojimai. Jeigu nustatant tokį servitutą, nenustatytas pėsčiųjų tako plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį taką, laikoma, kad galima naudotis vieno metro pločio taku.
Kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, suteikia teisę važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis ir naudotis kaip pėsčiųjų taku, jeigu nėra nustatyta papildomų teisių ir apribojimų. Jeigu nustatant tokį servitutą nenustatytas kelio plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią, laikoma, kad galima naudotis keturių metro pločio keliu. Tais atvejais, kai tikėtina, kad toks kelias gali būti naudojamas važiuoti specialiosiomis plačių gabaritų mašinomis, žemės sklypo, kuriam nustatytas servitutas, savininkas neturi teisės sodinti krūmų ir medžių arčiau kaip trys metrai nuo kelio kraštų.
Kelio servitutas, suteikiantis teisę varyti galvijus, suteikia teisę varyti galvijus bei servituto turėtojui naudotis juo kaip pėsčiųjų taku, jeigu nėra nustatyta papildomų teisių ar apribojimų. Šis servitutas nesuteikia teisės ganyti galvijų šalikelėse ar ant tako ir šalia jo. Jeigu nustatant tokį servitutą, nenustatytas kelio (tako) plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią (taką), laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu (taku).
Kai suteikiant kelio servitutą, nenustatoma kelio (tako) vieta, laikoma, kad suteikiama teisė naudotis esamu keliu (taku), o kai jo nėra – anksčiau buvusiu keliu (taku), o jei jų nebuvo arba negalima nustatyti jo vietos ir krypties, kelio (tako) kryptį ir vietą turi teisę nustatyti žemės savininkas. Esant galimybei savininkas turi laikytis nuostatos, kad parenkama vieta kuo labiau atitiktų kelio (tako) reikalavimus.
Statinių servitutai gali būti tokių rūšių:
1) servitutas, suteikiantis teisę atremti viešpataujantįjį statinį j tarnaujantįjį daiktą;
2) servitutas, suteikiantis teisę pritvirtinti viešpataujantįjį statinį prie tarnaujančiojo daikto;
3) servitutas, suteikiantis teisę įtvirtinti į tarnaujančiojo statinio sieną (konstrukciją) kablius ir kitokius pritvirtinimo dalykus bei naudotis jais;
4) servitutas, suteikiantis teisę statyti ar montuoti statinių dalis, pakibusias virš tarnaujančiojo sklypo ar statinio;
5) servitutas, uždraudžiantis tarnaujančiojo sklypo savininkui statyti statinius, kurie užstotų šviesą ar esamą vietovaizdį, taip pat atlikti kitus įstatymo neuždraustus veiksmus.
LR CK numato, kad gali būti nustatomi kiti servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei naudotis jomis. LR CK nepateikia baigtinio servitutų sąrašo, todėl gali būti nustatomi ir kiti įstatymams neprieštaraujantys servitutai.