Kai firma nesugeba sumokėti savo skolų – skelbiamas jos bankrotas.
Firmos bankroto procedūra – tai administratoriaus paskyrimas, firmos reorganizavimas ar sanavimas, siekiant išvengti likvidavimo arba įmonės likvidavimas. Įmonės bankroto procedūra gali būti taikoma neteismine ir teismine tvarka. Bankroto procedūros taikymas neteismine tvarka nustatomas šalims susitarus ir pasirašius taikos sutartį, jeigu tam sprendimui pritaria kreditoriai. Jeigu susitarti nepavyksta, bankroto klausimus nagrinėja teismas.
Pagrindas iškelti bankroto bylą yra kreditorių ieškinys, paduotas teismui, jei skolininkas nevykdo pasižadėjimų, arba paties skolininko pareiškimas dėl nemokumo. Nuostatos, kuriomis remiasi teismas, nagrinėdamas įmonės bankrotą: pirma, bankroto įstatymas vienodai taikomas individualiems verslininkams, firmos ir stambiems koncernams; antra, faktiškai siekiama kompromiso tarp skolininko ir jo kreditoriaus, skolininkui suteikiant galimybę išsaugoti biznį, be to, siekiama patenkinti ir kreditoriaus finansines pretenzijas.
Apžvelgsime bankroto proceso ypatybes Vakarų šalyse. JAV ir Vakarų Europos šalyse įsteigti specialūs įmonės bankroto teismai, gavę firmos skolininkės ar kreditorių pareiškimus dėl įmonės nemokumo ar pernelyg didelio įsiskolinimo, siunčia į įmonę skolininkę administratorių (ikiteisminio proceso laikotarpiu jis vadinamas sekvestoriumi). Jis faktiškai tampa firmos vadovu ir visiškai atsako už firmos gamybinę veiklą, kontraktų vykdymą ir pan.
Administratorius kartu su savo kanceliarijos darbuotojais bei samdytais iš šalies specialistais įvertina firmos turtą, nustato, ar užteks turimo turto administravimo bei teismo proceso išlaidoms apmokėti. Tik įvykdžius šią sąlyga, galima pradėti teismo procesą. Šį priemonė užkerta kelią firmų skolininkių aktyvų išgrobstimui. Lygiagrečiai atliekamas firmos techninio- ekonominio lygio įvertinimas, analizuojamas konkurencingumas, plėtros perspektyvos. Paskirtas administratorius teisme yra oficialus skolininko turto ir jo ūkinės veiklos atstovas, gina skolininko turtą nuo neteisėtų pretenzijų ir finansinių nuostolių, stengiasi gauti kuo daugiau lėšų pateiktiems ieškiniams patenkinti. Įstatymai suteikia valdytojui plačius įgaliojimus: jis gali užginčyti kreditorių ieškinius, nutraukti ar patvirtinti senus ir sudaryti naujus kontraktus, imti naujus kreditus, parduoti ar išnuomoti dalį skolininko turto, užsiimti pirkėjų paieška, priimti kitus sprendimus visais einamaisiais klausimais. Administratoriaus veiksmai negali pabloginti bankroto būklės, todėl juos kontroliuoja teismas bei kreditorių komitetas. Administratoriaus finansinė rizika didelė, nes jis atsako už naujas įmonės skolas bankroto procedūros metu.
Firmos nemokumo atveju Vokietijoje dažnai tarp skolininkų ir kreditorių sudaromos neformalios sutartys. Jos gali būti sudaromos iki bylos iškėlimo arba bylos metu. Kreditoriai atsisako dalies skolų su sąlyga, kad padėčiai pagerėjus, firma ims atsiskaitinėti su kreditoriais arba kad įmonės savininkai kelerius metus negaus divedendų už ūkinės veiklos rezultatus. Nepasirašius taikos sutarties, teismas numato galimybę taikyti sanavimo priemones, t.y. kitų ūkinių subjektų investicijų pagalba taikyti administracines, ekonomines bei finansines priemones, siekiant išvengti bankroto. Ieškoma juridinių bei fizinių asmenų, norinčių dalyvauti šios firmos sanavimo proceso. Vokietijoje taikomos įvairios sanavimo formos. Praktikuojama finansinio sanavimo forma, kai kreditoriai, įvertinę įmonės perspektyvas bei galimą pagerėjimą, atsisako dalies finansinių reikalavimų, pavyzdžiui, atideda mokėjimo terminus, išperka naujai išleistas akcijas.
Įmonių bankrotas - tai sudėtingas, didelio darbo ir atsakomybės reikalaujantis įstatymiškai reglamentuotas procesas. Tai yra labai svarbus ir gana dažnas reiškinys įmonių veikloje, galintis turėti neigiamų pasekmių ne tik asmenims, bet ir visai šalies ekonomikai. Todėl tokiam procesui ir yra reikalinga nuolatinė teismo ir valdžios kontrolė, kuri realizuojama rengiant ir priimant teisinius aktus, jų keitimo, papildymo projektus. Vienas svarbiausias tokių teisės aktų, regalmentuojančių bankroto procedūras teismo ne teismo tvarka yra Įmonių bankroto įstatymas.
Svarbu pabrėžti, kad Lietuvoje įmonių bankroto teisiniai santykiai įstatymais reglamentuojami jau trylika metų.[1] Per šį laikotarpį formavosi įmonių bankroto įstatyminė bazė, teismų praktika, bankroto administratorių potencialas, visuomenės samprata ir požiūris į bankrotą, kaip į rinkos ekonomikos reiškinį ir priemonę ūkio subjektų santykiams tam tikrose situacijose spręsti.
Tačiau pastebėta, kad net trylikos metų laikotarpyje priimant vis naujesnį, papildytą bankroto procedūras reglamentuojantį teisės aktą, įstatymo spragų neišvengta. Ir šiandieną dabartiniame Įmonių bankroto įstatyme yra gana daug trūkumų, trukdančių užtikrinti tinkamą ir efektyvų bankroto procesą.
Šių trūkumų buvimas išlieka didele problema vykdant bankroto procedūras teismo ar ne teismo tvarka ir šią problemą svarbu kuo greičiau išspręsti. Tokiam tikslui ir yra rengiami įstatymo projektai, kurių pagrindu siekiama pakeisti ar papildyti netinkamas teisės normas naujomis, panaikinti pasenusias, neatitinkančias tikrovės ir realios praktikos įstatymo nuostatas, taip užpildant įstatymo spragas, panaikinant jų trūkumus.
Šio darbo tema ir yra aktuali tuo, kad rengiant ir analizuojant bankroto įstatymo papildymo ar pakeitimo projektus, galima ištaisyti išrykėjusius trūkumus, ar užpildyti įstatymo spragas, kurios trukdo tinkamai reglamentuoti bankroto procesus Lietuvoje. Be to, bankroto teisė Lietuvoje dar nėra pakankamai teoriškai išanalizuota, o bankroto praktika tik formuojasi.
Įmonių valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos yra parengęs ĮBĮ 1, 2, 5, 9, 10, 11, 131, 18, 20, 21, 22, 23, 29, 30, 31, 32, 33, 35, 36 ir 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo priedų įstatymu projektą, priimtą 2005 metais. Šiuo metu tai vienintelis siūlomas projektas, reguliuojantis bankroto teisinius santykius. Būtent šio projekto analizė ir teisinio vertinimo suformulavimas yra šio darbo tikslas.
Naudojant sisteminės teisinės analizės, istorinį ir lyginamąjį metodus, baigiamajame darbe bus siekiama apžvelgti visas tris bankroto įstatymo redakcijas (nustatant jų keitimo priežastis ir ypatumus), išanalizuoti ir teisiškai įvertinti dabartinio Įmonių bankroto įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo ir papildymo projektą, nustatyti šio projekto tikslus bei siūlomų pataisų privalumus ir trūkumus.
Įvardintam tikslui pasiekti užsibrėžiami šie uždaviniai:
- Atlikti bendrą bankroto teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų apžvalgą ir palyginimą;
- Teisiškai įvertinti projekte siūlomus pakeitimus dėl bankroto įstatymo bendrųjų nuostatų papildymo ir pakeitimus pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo;
- Įvertinti projekte siūlomus pakeitimus bankroto procedūras vykdant teismo, ne teismo tvarka, ar vykdant suspaprastintą bankroto procesą;
- Apžvelgti ir įvertinti projekto siūlomus pakeitimus dėl įmonės administratoriaus funkcijų;
- Teisiškai įvertinti siūlomus pakeitimus bankrutavusios įmonės likvidavime;
- Įvertinti projekto siūlomus pakeitimus bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavime bei kreditorių reikalvimų tenkinimo tvarkoje;
- Remiantis teismų praktika ir tuo kas išdėstyta apibendrinti kai kurias išvadas ir pateikti savo pasiūlymus, kaip tobulinti bankroto teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus.
Užsibrėžtą darbo tikslą ir uždavinius įgyvendinsiu remdamasi Įmonių bankroto įstatymu (visomis trimis jo redakcijomis), šio įstatymo projektu, projekto aiškinamuoju raštu, civiliniu kodeksu, civilinio proceso kodeksu bei kitais teisės aktais, reglamentuojančiais bankroto procesus Lietuvoje.
Šiame darbe dažniausiai naudojamos sąvokos yra šios: bankrotas, įmonės nemokumas, bankroto procesas teismo, ne teismo tvarka, suspaprastintas bankroto procesas, tyčinis bankrotas, kreditoriai, kreditorių susirinkimasi, įmonės administratorius, bankrutavusios įmonės likvidavimas.